Interviu žurnalui mamairvaikas.lt

Žmogus jau gimsta turėdamas poreikį sužinoti, pagal kokius dėsnius veikia pasaulis ir kaip jame prisitaikyti. Smalsumas žmogų lydi visą gyvenimą. Nors kartais jis dingsta, o gal dingsta motyvacija kažko siekti? Su vaikų psichologe Alma Želviene kalbamės apie tai, kaip atpažinti vaiko smalsumą, jo neužslopinti ir skatinti.

Nuo kada vaike prabunda smalsumo jausmas? Kada jis pradeda klausti?

Kol kalba neišsivysčiusi, vaikų smalsumas išreiškiamas per elgesį,. Per pirmus gyvenimo mėnesius kūdikiui svarbiausia – suprasti, kas yra aplinkui ir rasti žmogų, su kuriuo saugu. Todėl jis stebi aplinkinių žmonių veidus. Nuo 2 mėnesių kūdikis pradeda suprasti, ką reiškia veido išraiškos, išmoksta sieti garsus su lūpų judesiais. Smalsumas – nuolatinis palydovas. Vaikas klausti, prašyti, domėtis pradeda ne žodžiais, o visu savo kūneliu, bandymais apčiuopti objektus, tarp jų judėti. Tai trunka iki 1,5 metukų. Po to vaiko smalsumas pasireiškia tuo, kad jis bando tą patį daiktą pritaikyti skirtingoms funkcijoms, pvz. iš puodelio galima ne tik gerti, bet ir mušti kaip būgną, jį galima panaudoti formelei iš smėlio padaryti, jis gali būti ir kaip kepurė, ir pan. Tai– irgi smalsumas. Vaikas dar neklausia, bet savo elgesiu parodo, kas jam įdomu.

Kai pradeda vystytis kalba ( visiems- labai skirtingai: vienas dvimetis jau reiškia mintis sklandžiais sakiniais, o kitas kalbėti pradeda tik sulaukęs ketvirtojo gimtadienio),todėl klausimai irgi prasideda nevienodai. Tačiau po antrojo gimtadienio vaikai jau pradeda klausinėti.

Viena mama skundžiasi, kad jos vaikas nesidomi nei aplinka, nei žaisliukais, o nurimsta tik tuomet, kai būna pas mamą ant rankų. O kitos vaikas – atvirkščiai – be galo domisi aplinka, žaisliukais ir pan. Su kuo tai susiję?

Vaiko nepaleidimas nuo rankų, nuolatinis buvimas su vaiku, kai mama sako, kad negali jo padėti, nuo jo atsitraukti, byloja apie mamos ir vaiko santykį. Yra labai nerimastingų mamų, kurioms daug kas atrodo nesaugu. Jos padeda vaiką ir jis vietoje to, kad domėtųsi aplinka, žaislais, pradeda verkšlenti ir zyzti reikalaudamas mamos dėmesio ir prašytis ant rankų, ten, kur jam gera ir malonu. Mamos neišlaukia to, kad vaikas pats nurimtų ir pradėtų domėtis aplinka ir žaislais ir tuoj pat ima jį ant rankų. Taip vaikas gauna apdovanojimą už savo verkimą ir dėmesio reikalavimą. Aišku, kad ir kitą kartą jis norės vėl taip pat daryti ir mama vėl jį paims ant rankų. Tokiam kūdikiui nebus įdomi aplinka, nes jam gera, saugu ir malonu manipuliuoti pagrindiniu objektu, t.y. mama, kuri nešioja, čiūčiuoja. Nesakau, kad mamos neturėtų į vaiką kreipti dėmesio. Tačiau kūdikis iki metukų jau turėtų mokėti pabūti vienas. Nereikia mažylio palikti valandų valandoms ar ignoruoti jo poreikius, bet reikia pastebėti, kai jo elgesys kartojasi ir po truputį perauga į manipuliaciją. Vaikas nuo 14 mėn. jau turėtų mokytis mamą paleisti, išmokti pasaulį pažinti ne tik per mamą. Mamos turėtų suprasti, kad paleisti vaiką reikia vardan vaiko gerovės, tam, kad jis galėtų suprasti, kad pasaulis yra saugus ir jį įdomu pažinti pačiam. Mama anksčiau ar vėliau turės nuo vaiko nutolti: grįžti į darbą, atlikti kažkokius buities darbus ir pan. Nesugebančiam nuo mamos atsiskirti vaikui kils kuo toliau, tuo didesnis nerimas. Todėl nebūtina vos tik kūdikiui sukniurkus bėgti ir imti jį ant rankų, galvoti, kas čia negerai. Iš tiesų nieko negero nenutinka, tiesiog mažylis reikalauja, kad būtų patenkinti jo poreikiai. Bet mama nebūtinai privalo tenkinti visus poreikius tą pačią sekundę.

Ar mama savo elgesiu gali savotiškai užslopinti kūdikio smalsumą, domėjimąsi aplinką?

Vienareikšmiškai negaliu to pasakyti. Tai priklauso ne vien nuo mamos, nes vaikai gimsta su skirtingomis būdo savybėmis. Jeigu vaikutis yra ypatingai jautrus, dirglesnis, labiau reikalaujantis prieraišumo, mama turi ir reaguoti atitinkamai. O jei ir mama yra jautresnė, tada ir gaunasi kompleksas. Negalima sakyti, kad viską lemia tėvai. Žmogus negimsta toks, iš kurio tėvai gali numinkyti, ką tik nori. Juk jis jau gimsta su tam tikromis savybėmis.

Kokią klaidą daro nuo savęs vaiką bijanti paleisti mama?

Vaikui reikia sudaryti sąlygas pačiam tyrinėti pasaulį, nebūtina šalia būti kiekvieną sekundę. Reikia stebėti vaiką, bet leisti jam būti savo pasaulio lyderiu. Juk jei vaikas bando kažkuo pasidomėti ir staiga pribėga mama, aiškindama, kad to geriau neimti, nes tai suduš arba vos sukrizenus ji griebia mažylį ant rankų, tuomet ji perteikia vaikui informaciją, kad kažkas tame, kaip jis elgiasi, yra negerai. Mama perduoda savo nerimą vaikui ir tada jo noras domėtis aplinka slopsta arba jis jaučia nesaugumą: gali bijoti prieiti kažką paimti, bijoti kažkokių objektų ir pan.

Kokie būna pirmieji vaiko klausimai, kai jis pradeda kalbėti?

„Kodėl“ ir „kaip“- šitie klausimai yra pagrindiniai. Jie kyla 3-4 metų mažyliams.

Kuo ypatingas „kodėlčiuko“periodas?

Šis amžius yra svarbus dėl to, kad vaikas per minutę gali paklausti turbūt 75 kartus „kodėl?“. Jam viskas yra „kodėl?“.3-4 metų vaiko kalba susiformuoja, didėja pažintiniai gebėjimai, labai imlios pasidaro smegenys. Viskas, kas jį supa, yra sužinojimo, tyrinėjimo, įsiminimo plotmė. Tėvai ar kiti suaugę šalia tokio vaiko yra užverčiami lavina klausimų. Tai nebe pavieniai klausimai, o nuolatinio domėjimosi būsena. Kartais vaikai užduoda tokių klausimų, į kuriuos suaugę gali atsakymo ir nežinoti. Svarbiausia- vaikui parodyti, kad tėvams svarbu, kad atžala domisi ir kad jiems tai irgi įdomu. Net ir tuomet, kai nežinote atsakymo, reiktų vaikui pasakyti, kad jis užduoda tikrai įdomius klausimus. Galbūt kartais netgi vaikui matant užsirašyti jo klausimą ir tada bandyti drauge su juo ieškoti atsakymo: pavartyti knygelę, paieškoti internete, nueiti į parodą ta tema, biblioteką- parodyti vaikui, kad domėtis yra gerai ir kad ne visi atsakymai iškart yra prieinami. Jei tėvai įsitraukia į domėjimosi procesą, parodo vaikui, kad tai yra svarbu ir jie yra jo pagalbininkai domėjimosi procese, tai bus labai svarbi paskata mažajam kodėlčiukui. Suaugę neprivalo žinoti visko. Juk jų smegenys dirba gana siaurai, dėmesys sutelkiamas į konkrečią sritį. O vaikų smegenys aprėpia viską plačiai, jų smegenų gebėjimai žymiai platesni, nei suaugusio. Aišku, užsirašinėti reiktų tikrai ne kiekvieną klausimą, bet tą, kuris iš tiesų yra įdomus. Pvz. kartą manęs keturmetis paklausė: „O kaip ten viskas vyksta celiuliozės fabrike?“

Kartais atrodo, kad vaikas užduoda klausimą vardan klausimo – jam nelabai įdomu, bet jis nori tokiu būdu patraukti suaugusio dėmesį. Kaip to išvengti?

Suaugę jaučia, kada vaikas klausia vardan klausimo, norėdamas pritraukti klausiamąjį prie savęs. Tai vėlgi yra kompleksinis dalykas. Šis įprotis formuojasi nuo labai anksti. Tai lemia ir ankstyvasis periodas, kai mama turėtų nebijoti atitraukti vaiką nuo savęs, nebijoti parodyti, jog yra riba, kad mama ir vaikas yra atskiri žmonės, suprasti, kad vaikas turi mokėti pabūti vienas, nes yra vaikų reikalai ir yra suaugusiųjų reikalai. Vaiko nereikėtų įtraukti į kiekvieną suaugusių pokalbį, svarstymą, reikalų skirstymą ir pan. Nereikia bijoti frazės „nevaikų reikalas“ nes iš tiesų yra vaikų reikalai ir ne vaikų reikalai. Tiesiog šią frazę vaikui reikėtų sakyti ne žeminančia intonacija, bet paaiškinti, kad šiuo metu turi pasitarti mama ir tėtis, o paskui bus galima pasikalbėti ir su juo. Taip yra brėžiama riba ir pasakoma, kad ne visada, kai vaikas užsimano, viskas ir turi vykti. Taip dar iki kalbos išsivystymo užkertamas kelias manipuliacijai, kai vaikui norisi užduoti klausimą vardan klausimo. Vaikui suformuojamas suvokimas, kad ne visada jo poreikiai turi būti patenkinami manipuliuojant ir pritraukiant tėvus.

Ar kartais mamos (ypatingai vienišos) neperžengia ribos, pasakodamos visas savo gyvenimo problemas ( intymus gyvenimas, finansinė padėtis, santykiai darbe ir pan.) vaikui?

Tai yra didžiulė suaugusiųjų klaida. Todėl, kad vaikas dar nėra pasiruošęs spręsti mamos gyvenimo problemų. Atžala dar nėra pasiruošusi prisiimti atsakomybę už tai, kad mamai kažkas negerai su partneriu, kad jai iškilo finansinių sunkumų ir pan. Vaikas labai greitai supranta, kad tai, ką sako mama yra ženklas, jog sunkumų prislėgta ji kreipiasi į jį ir jam yra perduodama atsakomybė, jis turi jaustis kaltas ir dėl to kažką daryti. Padaryti jis nieko negali, todėl didėja vaiko nerimas, įtampa, jis blogiau jaučiasi. Taip elgiasi ne tik vienišos mamos, bet ir tos, kurioms kyla sunkumų ir neturi galimybės apie tai pabendrauti su kažkuo artimu. Tuomet vaikas būna pritraukiamas ir nepaleidžiamas ir jis tampa tarsi jos kūno dalimi, kuriai išsakomos ir bėdos, ir džiaugsmai. Vaikai viską priima tiesiogiai. Jei mama sako: „Dabar yra taip blogai, kad atrodo, jog numirsiu“ arba „Išprotėsiu, jei nesumokėsiu paskolos“ ir pan. Vaikas girdi: „Mama mirs, mama išprotės“. Jis viską supranta tiesiogiai, tai išprovokuoja jo nerimą, baimę, nervinius tikus. Jei vaikas tapo perdėtai rūpestingas, tai yra ženklas, kad jis jau yra įtrauktas į „nevaikų reikalus“. Ar mama gavo pinigų, ar negavo, tai nėra vaiko reikalas. Vaikui turėtų rūpėti, ar šiandien jis gers sulčių, ar gaus bandelę, nes jis mato čia ir dabar. Finansinė padėtis, rūpesčiai neturėtų būti svarstomi vaikui girdint. Tai – ne jo atsakomybė. Jis tame procese pakeisti nieko negali, tai kam tada su juo ta informacija dalintis?

Kaip nuslopinamas vaikų smalsumas?

Neleidžiant vaikui tyrinėti pasaulio, nestiprinant jo domėjimosi, t.y. nereaguojant į jį, nesistengiant parodyti, kad domėjimasis yra gerai, nesuteikiant vaikui naujų tyrinėjimo objektų, nepasakojant apie mus supantį pasaulį.

Ką daryti, kad smalsumas nedingtų?

Leisti vaikui tyrinėti, eiti į įvairius žygius, kartu stebėti, kaip žydi gėlytės, kokie yra lapai, stebėti gyvūnus. Galbūt suaugusiam tai atrodo elementarūs, nebereikšmingi dalykai, tačiau vaikui jie vis dar yra nepažįstami. Juk tam ir yra duota vaikystė – periodas, kai smegenys viską siurbia. Tam, kad vaikas suprastų, kaip kas veikia, kas ką ėda, kaip kas iš ko darosi, kaip tą galima pritaikyti. Jei vaikas piešia žalią gėlę, mėlyną saulę ar pan. jokiu būdu nereikia galvoti, kad su juo kažkas negerai. Mažylis tiesiog bando pasaulį matyti visaip. Todėl jam ir reikia leisti daryti bandymus, eksperimentuoti. Jei patys neįsivaizduojame, kaip tai daryti, yra daug informacijos internete, yra daugybė žaidimų, kaip ką kurti, kaip ką konstruoti. Bet visa tai neturėtų būti primesta, pvz. suaugęs nusprendžia „ aš sugalvojau, kad mes rinksime pašto ženklus arba lapus“. Tiesiog galima sudaryti vaikui galimybę keliauti per skirtingas aplinkas ir jis pats išsirinks, kas jam įdomu. Galima paklausti ir pasiūlyti į kažką bendrai matytą pasigilinti. Jei vaikas tikrai susidomi, jam ilgai siūlyti nereikia: jis pats pradeda klausinėti ir norėti daugiau sužinoti. Tuomet belieka eiti paskui vaiką ir padėti jam tuo domėtis.

Kuo gali baigtis tokios tėvų frazės „Kai užaugsi-sužinosi“, „Tai tau paaiškins mokykloje“ ir pan.?

Blogiausia, kas jose paslėpta yra tai, kad vaikas pastatomas į bejėgio poziciją. Vaikui frazė „kai užaugsi“ nieko nereiškia todėl, kad ikimokyklinukas nesuvokia laiko tėkmės, jam nesuprantami terminai „po valandos“, „poryt“. Vaikui aišku, kad dabar jis negali padaryti nieko, jis yra bejėgis, niekas nieko jam neaiškins, reikia laukti, kada nors gal…Kaip suaugęs žmogus jaučiasi nežinomybėje, kai jis turi kažko laukti? Tai yra kankinantis laukimas, nemaloni būsena. Todėl vaikas, kelis kartus sulaukęs tokio atsakymo, suvoks, kad dabar jis padaryti nieko negali. Tokiais atvejais nukenčia vaiko savivertė ir atsiranda bejėgiškumas. Kam jam stengtis, jei dabar jis negali to padaryti? Vaikai gali koncentruoti dėmesį tik į čia ir dabar.

Tais atvejais, kai mama ar tėtis būna užsiėmę, o vaikas nori padaryti eksperimentą, kažką sužinoti, tuomet galima pasakyti:„ Kai baigsiu šitą darbą, mes eisime su tavimi pasidomėti“. Atidėjimas laike gali būti, bet negali būti neapibrėžtumo, neaiškaus atidėjimo laike, nes neapibrėžtumas vaikui kelia nerimą.

Kai kurių 10-mečių ir vyresnių vaikų mamos pastebi, jog jų atžaloms niekas nebeįdomu, jos nenori lankyti jokių būrelių ir pan. Kur padaryta klaida?

Gali būti įvairiausių priežasčių, kodėl vaikui niekas neįdomu. Gal reiktų atkreipti dėmesį į santykius šeimoje, galbūt vaikui teko patirti kažkokių didelių nusivylimų, išgyvenimų. Galbūt vaikas kažkada labai siekė dėmesio, rodydamas savo gebėjimus, bet tėvai į tai neatkreipė dėmesio, nebuvo pastiprinimo iš jų pusės. Dešimtmetis jau būna baigęs 4 mokyklos klases, jam mokykla daro labai didelę įtaką. Todėl labai svarbu, kaip jam ten sekasi, kaip jis ten jaučiasi, kiek jis ten gali save realizuoti, ar reikalavimai atitinka vaiko gebėjimus? Tėvų pareiga – pradinėse klasėse leisti vaikui bandyti. Jie neturėtų kažkaip audringai reaguoti į tai, kad vaikas du mėnesius palankęs baseiną, staiga užsimano lankyti futbolą, palankęs mėnesį futbolą, jis sugalvoja, kad jam labiau patinka krepšinis. Daugiau progų gyvenime tiek keisti ir bandyti nebebus. Dabar yra proga išbandyti nors ir 100 būrelių. Dėmesį reiktų atkreipti tuomet, jei yra ypatingai didelė būrelių kaita arba kai vaikas iš būrelio išeina patyręs nesėkmę. Galbūt jis viską meta dėl to, kad jam ten nepavyko įsitvirtinti kaip lyderiui, tuomet gali prireikti ir psichologo pagalbos, specialistas jam padės pakoreguoti įsitikinimus ir mintis apie save. Jei nėra konkrečios priežasties ( galima pasikalbėti su treneriu ar būrelio vadovu , dėl kurios būrelis paliekamas), tuomet galima iš jo ir išeiti- tegul renkasi, nes vaikai anksčiau ar vėliau atranda, kas juos labiau traukia. Dabartinius vaikus labai žavi kompiuteris, bet tėvai nuo mažens turėtų riboti vaiko laiką prie kompiuterio, rodydami, kad pasaulis yra įdomus savo pavyzdžiu kelionėse, muziejuose, žmonių santykiuose.

Jei tėvai yra labai užimti, neranda laiko vaiko atsakymams, tai šis labai greitai supranta, kad virtualioje erdvėje viskas daug paprasčiau: ten gali viską valdyti, gali gauti greitą rezultatą, tam, kad pajustum malonumą, reikalingos minimalios pastangos ir pan. Dėl to kompiuteris vaiką įtraukia labai greitai.

Ar galima teigti, kad šiuolaikinės technologijos kenkia vaiko smalsumui?

Šiuolaikinės technologijos nėra blogis. Yra daugybė puikių šeimų, kuriuose vaikams viskas įdomu ir jie randa laiko pabūti prie kompiuterio. Pradžią duoda tėvai per santykius su vaiku. Jei tėvai pirmais gyvenimo metais parodo, jog jiems svarbu, įdomu ir puiku, kad jų mažylis kažkuo domisi, jei sugeba parodyti, kad pasaulis yra saugus ir įdomus, paskatina kūdikį tyrinėti, eiti, bandyti. Jei gimdytojai tokius santykius sugeba išsaugoti ir mokyklinio amžiaus periodu, tuomet tikimybė, kad vaikas nusisuks nuo realaus gyvenimo ir dings virtualioje erdvėje – labai menka.

Kaip reiktų atsakinėti į klausimus ikimokyklinukui, pradinukui ir paaugliui? Gal yra kokios formuluotės?

Ikimokyklinukui reiktų viską sakyti aiškiais, trumpais sakiniais, nes jis viską supranta tiesiogiai. Nepradėti aiškinti enciklopediniais terminais, gilintis, kas ką reiškia. Nebūtinai suaugę turi atsakyti į visus klausimus, galima kartu ieškoti ir proceso metu aiškinti, ką jis apie tai nori sužinoti. Pvz. vaikas mamos klausia: „Iš kur aš atsiradau?“, mama supranta, kad vaiko klausimas – apie lytinį gyvenimą ir apie jo gimimą. Tuomet mama paklausia: „O apie ką tu nori sužinoti?“ Vaikas jai atsako: „Tu – iš Klaipėdos, tėtis – iš Kauno. O aš – iš kur?“. Ikimokyklinukas viską mato per savo prizmę, nes jis yra egocentriškas, t.y.jo pozicija „ Aš ir viskas per mane“.

Mokykliniame amžiuje vaikai kasdien gauna naujos informacijos. Su kai kuriais pirmokais, antrokais galima kalbėti kaip su suaugusiu žmogumi. Pasveriant, ar verta tą vaikui žinoti, ar neverta: galės jis iš tos informacijos kažką gauti, ar negalės. Su jais galima kalbėtis plačiau, plėsti jų žodyną įvedinėjant naujas sąvokas ir pan.

Kalbant su paaugliu reikia mokėti pereiti į santykius kaip lygus su lygiu. Suaugęs turėtų leisti paaugliui suprasti, kad nors jis ir yra vyresnis, bet pokalbyje jiedu abu kaip asmenybės yra lygūs „Man svarbi tavo nuomonė, ir tu mokėk priimti mano nuomonę“. Suaugusio pareiga paaugliui parodyti, kad pasaulis yra visoks, juk šiame amžiaus tarpe jie mano, kad pasaulis yra tik juodas arba baltas. ( blogai arba gerai; arba durnius, arba protingas). Paaugliai visą informaciją, kaip ir mažyliai, perleidžia per save, bet jų suvokimas, mąstymas– kitas, paauglystėje atsiranda filosofiniai egzistenciniai apmąstymai, labai stiprios emocijos, išgyvenimai. Tai, kad paauglys nori su tėvais kalbėtis, yra labai daug, vadinasi jis vertina jus kaip asmenybę, kaip autoritetą-kaip žmogų, su kuriuo galima dalintis, ieškoti atsakymų kartu.

Ar yra kažkokios normos ribos, kuo gali domėtis vaikai tam tikruose raidos tarpsniuose?

Ikimokyklinukas gali domėtis absoliučiai viskuo, visu pasauliu. Pavojaus signalas gali nuskambėti tuomet, kai mažylis išskirtinai, labai stipriai domisi seksualiniu elgesiu. Kalbu ne apie visiems vaikams būdingą vienas kito ar paties savęs patyrinėjimą. Jei atsiranda išskirtinis savęs demonstravimas, ypatingas seksualumo išreiškimas, tada reiktų sunerimti: gal prieš vaiką naudojama seksualinė prievarta, galbūt jį pasiekė informacija, kurios dar jam pagal amžių nereiktų žinoti. Labai svarbu, kiek vaikas yra įtrauktas į suaugusių rūpesčius, apmąstymus, svarstymus ir pan. Vaikui nereikėtų gyventi suaugusiųjų džiaugsmais ir praradimais. Mažasis žmogus turėtų gyventi savais atradimais: jam turėtų būti įdomu, kada kiaušinis dūžta, kaip jis atrodo išviręs ir pan..

Mokyklinio amžiaus vaikas domisi viskuo, dažnai jis jau turi savo mėgstamą sritį, žino, kas jam labiau sekasi. Tą suaugę turėtų vertinti ir nespausti vaiko. Pvz. jei vaikui nelabai sekasi matematika, jis neturėtų būti verčiamas žaisti šachmatais arba lankyti matematikos būrelį. Labai svarbu, ar tam vaikui gera ir malonu būti ten, kur jam nelabai sekasi. Tiesiog reikia eiti paskui vaiką.

Paauglystėje svarbiausia – bendravimas su bendraamžiais, santykiai. O paauglių santykiai mažai kuo skiriasi nuo suaugusiųjų santykių. Jų gyvenime yra visko: kerštas, intrigos, meilės, prisirišimas tarp draugų, egzistenciniai dalykai (kodėl aš esu, vardan ko, kaip žmonės atsirado, kodėl egzistuoja žmonija ir pan.). Paauglių klausimai yra nepaprastai sunkūs, todėl suaugę neturėtų pateikti konkrečių atsakymų, reikia diskutuoti: kaip atrodo paaugliui, o kaip suaugusiam ir pan. Svarbiausia, kad tėvai ramiai reaguotų ir suvoktų, jog tokie egzistenciniai pokalbiai dažniausia vyks ne su jais. Paaugliui labai svarbu bendruomenė, grupė ir draugai tampa svarbiausiu dalyku jo gyvenime. Jei paauglys pasitikės, gerbs savo tėvus, jis tikrai kažką papasakos ir jiems. Tik nereikia daryti tragedijos, jei apie jį žinosite ne viską. Pavojaus signalai gali būti tai, kai tėvai nebežino, kas jo vaiko draugai, kur jis leidžia laiką ir pan. Normalu yra tai, kad atžala ne viską pasakoja apie savo vidinį, psichologinį pasaulį – paauglys to ir neturi daryti. Svarbu skatinti paauglio bendravimą su kitais paaugliais, nepalikti jo tuščioje egzistencijoje, be savo terpės. Jei paauglys neturi savo bendravimo grupės, jis labai skaudžiai tai išgyvena, paauglystėje tai yra pats skaudžiausias jausmas.

Ar yra receptas, kaip atsakinėjant į klausimus paduoti vaikui meškerę, bet žuvį susigautų jis pats?

Jei vaikas klausia KODĖL arba KAIP, nepamiršti tikslintis, kas jam konkrečiai įdomu. Stengtis vaikui užduoti atvirus klausimus, į kuriuos atsakymai ne tik TAIP arba NE. Vaiką būtina skatinti kalbėti, plėsti savo kalbą. Neparodyti vaikui, kad esate visažiniai ir turite atsakymus į visus klausimus. Suaugusio pozicija turėtų būti „ieškokime kartu, domėkimės kartu“. Parodyti, kad nerimo suaugusiam nekelia tai, kad jis nežino. Meškerę į rankas įduosime tada, kai į vaiko klausimus reaguosime ramiai, atsakydami ir tuo pačiu tarsi perduodami atsakomybę už patikslinimą vaikui- „Gerai, domėkimės kartu“. Vaikui svarbiausia matyti, kad tėvams įdomu tai, ko jis klausia. Žinojimas jam labai svarbus ir tėvai jį turi suteikti, bet nebūtinai visus atsakymus iš karto.