Interviu lrytas.lt portalui

Septynmetis berniukas kūkčiodamas stryku brūžina smuiko stygas. Jam už nugaros stovi rankas sunėrusi mama ir jau ne pirmą sykį rodo, kad atžala skundais dėl skausmo pilve ir ašaromis neišsisuks nuo pareigos ruošti namų darbus. „Vaiką spausti reikia, kitaip nieko nebus“, – sako mama, trokštanti, kad sūnus sektų jos pėdomis. Ji įsitikinusi, jog nuo mažumės pradėjus eiti muzikanto keliu, nėra kada atsipalaiduoti, dūkti su bendraamžiais kieme, nes atsiradus spragai, ateitis gali tiesiog išslysti.
Ne kiekvienas apdovanotas gebėjimu intuityviai jausti realias savo vaiko galimybes ir įsiklausyti į jo poreikius, tuo pačiu – nepaleisti talento vėjais. Riba tarp kenksmingos prievartos atžalai ir paprasčiausio skatinimo dirbti, tuo labiau jam aklai pataikauti ir suteikti būtinos laisvės yra tokia menka, kad dažnai ir praleidžiama.
Vaikų ir šeimos psichologė Alma Želvienė pastebi, kad vien atžalos įkinkymas į daugybę užsiėmimų ir didelis mokslo krūvis dar nebūtinai užtikrina pripažinimą ir sėkmę gyvenime. Tai priklauso ir nuo prigimtinių žmogaus savybių, ir nuo pačių tėvų elgesio.
Asmenybė skleidžiasi ir namuose
Pastebima tendencija, kad talentas menams, sportui pradeda formuotis apie ketvirtus gyvenimo metus, o pilnai atsiskleidžia maždaug iki dešimties. „Mokykloje kūryba būna prislopinama, nes diegiami šablonai, pavyzdžiui, jei per dailės pamoką reikia nupiešti namą, tai būtinai su iš kamino rūkstančiais dūmais. Kūrybingų, nestandartiškai mąstančių vaikų piešiniai vis tiek skiriasi nuo daugumos. Tie kūriniai nebūtinai gražūs, patrauklūs akiai, bet jie – visiškai kitokie“, – meniškos sielos vaiko bruožus išskiria psichologė A. Želvienė.
Anot jos, gabiu galima laikyti tokį vaiką, kuris lenkia bendraamžius gebėjimu įsiminti, analizuoti informaciją, suvokti dėsnius, jo mąstymas, palyginti su bendraamžiais, brandus. Tačiau tam tikriems gabumams lemta atsiskleisti vėlesniame amžiuje.
„Gali būti, kad tik šeštoje septintoje klasėje vaikas save atras, kai prasidės chemijos, fizikos pamokos. Yra ir tokių sričių, kuriose žmogus turi galimybę atsiskleisti paauglystėje ar tik pradėjęs dirbti“, – pabrėžia A. Želvienė.
Be to, specialistė pataria nesumenkinti aplinkos ir artimųjų vaidmens padedant vaikui ugdytis, nes vien daugybė užsiėmimų talentingos, žymios asmenybės neformuoja. Psichologė įžvelgia problemą, kad esti tėvų, kurie atžalą veda į būrelius iš tikrųjų ne tam, kad tai tikrai būtų naudinga jo raidai ir akiračiui praplėsti, o kad patiems su juo nereikėtų užsiimti.
„Mitas, kad nuo ankstyvo amžiaus specialiai nelavinto žmogaus pasiekimai ar darbo rezultatai bus būtinai prastesni, nei to, kuris nuo mažų dienų lankė daugybę būrelių. Stipria, žymia asmenybe gali tapti ir tas vaikas, kuris daug laiko leidžia namuose darydamas tai, kas jam sekasi ir yra prasminga“, – paaiškina A. Želvienė.
Svarbu – atžalos nepervertinti
Su vaiko ugdymu susijusios problemos paprastai kyla iš pačių tėvų ir paaiškėja, kad pagalbos bei supratimo pirmiausia reikia ne vaikui, o gimdytojams.
Vienas iš atvejų: tėvai iš atžalos reikalauja daugiau, nei to amžiaus vaikui būdinga. „Būna, jog jie mato, kad vaikas yra imlus mokslams, jį mokytojai įvertina aukštais balais, todėl norėtų, kad jis būtų toks pat brandus emociškai kaip ir intelektualiai. Bet iš tiesų visiškai normalu, kai intelektiniais gebėjimais kitus lenkiantis pagal elgesį ir santykiais su aplinkiniais nebus niekuo pranašesnis už bendraamžius“, – teigia A. Želvienė.
Ji pastebėjusi, kad yra tėvų, kurie labai norėtų gabią atžalą matyti peršokusią tam tikrą mokymosi etapą, reikalauja vaiką perkelti į aukštesnę klasę, leisti mokytis kartu su vyresniais. „Bet vaikui reikia būti tarp bendraamžių. Tik svarbu, kad jis gautų jo gebėjimų vertas užduotis, kad neprarastų motyvacijos tobulėti. Gabūs vaikai labiausiai tobulėja būdami tarp gabiųjų“, – pabrėžia specialistė.
Kita vertus, kiekvienas tėvas trokšta, kad jo vaikas būtų kažkuo išskirtinis, todėl gresia jį pervertinti. „Daug kas priklauso nuo pačių tėvų savybių ir jų požiūrio. Būna tokių, kurie skundžiasi ir pedagogams bando įteigti, kad jų vaikui skiriama per mažai dėmesio arba kad jam rašomi žemesni balai nei jis nusipelno“, – vieną iš konfliktinių situacijų, kurias sukuria patys tėvai, atskleidžia A. Želvienė.
Mažajam – laisvė keisti
Įprasta, kad tėvai nerimauja, kai jų mažamečiai blaškosi tarp skirtingų būrelių. „Visiškai normalu, jei darželinukas ar pradinukas vienoje srityje ilgai neužsibūna ir nori išbandyti vis kažką kita, galbūt tai, ką daro draugai. Ir jeigu tėvams tai nesukelia didelių sunkumų, reikia leisti atžalai užsiimti visomis, net ir labai skirtingomis veiklomis“, – pataria psichologė A. Želvienė.
Specialistė atkreipia dėmesį, kad tokio amžiaus vaikų sąmonėje dar nėra susiformavęs pastovumo matas ir motyvacinė sistema. Jie dar nepajėgūs suvokti, kad nuoseklus gilinimasis į vieną sritį ir nuolatinis tobulinimasis yra investicija į ateitį.
„Tokie maži vaikai nesuvokia tolimų pasekmių. Jie ateities nemato, net nežino, kas įvyks rytoj. Todėl jų neveikia aiškinimai, kad taip jie kloja pamatus karjerai, ar kalbos apie kokius nors įžymius žmones kaip sektinus pavyzdžius, kad esą jie irgi nuo mažens daug dirbo“, – šypteli psichologė.
Ji teigia, kad mažamečius labiau susitelkti į kokį nors vieną dalyką ir nuosekliai į jį gilintis verčiau skatinti subtiliais būdais. „Mažas vaikas turi būti motyvuojamas atsargiais, lėtais žingsniais. Reikia jam parodyti teigiamą jo atlikto darbo rezultatą. Svarbu, kad jis tą pasekmę pamatytų“, – aiškina siūlanti ugdant vaiką suaugusiems būdingo spaudimo vengti A. Želvienė.
Bet dešimtmetis jau turėtų būti pastūmėjamas konkrečia kryptimi. „Jeigu matote, kad vaikas geba kažką padaryti puikiai, jau reikia tą užsiėmimą jam pateikti kaip pareigą. O pereinant į paauglystę, svarbu skatinti atsirinkti ir apsistoti ties sritimi, kuri jam artimiausia“, – primena A. Želvienė.
Žaidimai irgi ugdo
Psichologai pataria iki ketvirtos penktos klasės neįsprausti vaiko į griežtus rėmus, kai nebelieka pasirinkimo. Tačiau menų mokykloje jau nuo pat pirmos klasės moksleiviai įstumiami į konkrečią specialybę, kuriai jie turi visiškai atsiduoti ir skirti nepalyginamai daugiau laiko ir jėgų nei popamokiniam būreliui.
Psichologė A. Želvienė sako, kad pirmi metai mokykloje, nepriklausomai nuo jos profilio, visada būna susivokimo, apsipratimo laikas ir jį vaikai išgyvena nevienodai. „Kiekvienas yra vis kitoks. Svarbiausia – vaiką stebėti. Ypač svarbu su juo kalbėti ir šitaip išsiaiškinti, kaip jis iš tiesų jaučiasi, ar jam ne per sunku“, – pabrėžia A. Želvienė.
Ji priduria, kad ne visi vaikai yra vienodai stiprūs fiziškai ir emociškai. „Vienam tam tikras krūvis nesukels jokių sunkumų, net skatins tobulėti, o jautresnis greičiau pavargs, nusilps, tokios disciplinos neatlaikys. Ypač gabesniems vaikams sunku, nes jie dideli perfekcionistai“, – sako psichologė.
Anot jos, spaudimas pirmais mokymosi metais palieka žymę visam gyvenimui. „Asmenybė formuojasi iki maždaug dvidešimties metų. Vieniems vaikystėje kelti aukšti reikalavimai gali būti tik į naudą: jaunas žmogus ir toliau norės siekti užsibrėžtų tikslų, gerų rezultatų. Tačiau jautresnei, silpnesnei asmenybei tai gali padaryti neigiamos įtakos ir ji pastebima ne iškart. Įprasta pasekmė – itin sumenkėjusi savivertė“, – vieną iš nepavydėtinų gyvenimo scenarijų atskleidžia A. Želvienė.
Ji sako, kad pernelyg reiklių tėvų klaida yra ta, kad jie vaiką laiko nuosavybe ir per juos nori išpildyti savo pačių svajones bei lūkesčius. „Tokiems tėvams sunku suprasti, kad gimdamas žmogus atsineša savo temperamentą, prigimtines charakterio savybes, todėl gali neatitikti jų susikurto įsivaizdavimo ir trokštamos ateities“, – patikslina psichologė.
Specialistai nepajėgūs paaiškinti, kodėl esti vaikų, kurie visiškai nenori tobulėti, dėti pastangų toje srityje, kurioje jiems puikiai sekasi. Aišku tik viena, kad tiesmukai verčiamo ką nors daryti žmoguje bręsta konfliktai, traumos, kurios išsiveržia tik suaugus.
Užtat, kad nebūtų per vėlu, negalima užsimerkti prieš vaiko skundus, lydimus sveikatos sutrikimų. Pastebėta, kad pasipriešinimas ir visiškas kokios nors veiklos, kuriai žmogus verčiamas, atmetimas dažniausiai pasireiškia per pilvo skausmus, alpulį.
A. Želvienė apibendrina, kad reikia nepamiršti, jog vaikas yra vaikas. „Mano požiūriu, nenormalu vaikui sudaryti suaugusiojo dienotvarkę. Žinoma, ir mažas žmogus privalo turėti savo režimą, paisyti nustatytų taisyklių, tačiau svarbu suvokti, kad vaikystė – žaidimų metas. Suaugusiems žaidimai gali atrodyti visiškai bergždžias laiko leidimas, o ugdymas – būtinai prasminga veikla. Iš tiesų žaidimai reikalingi mažamečio raidai. Vaikai per žaidimus, fantazijas mokosi įveikti konfliktus, išpykti, įsisąmoninti socialinius santykius“, – pataria per anksti iš atžalų neatimti jiems priklausančios vaikystės A. Želvienė.
Dirva žvaigždžių ligai ir tironijai
Vis dėlto baimė sužlugdyti ar sumenkinti besiformuojančią asmenybę gali atsisukti ir prieš patį vaiką, ir prieš tėvus. Specialistai perspėja, kad žalinga vaiką lepinti ir jam besąlygiškai pataikauti. Tokiu būdu skatinantys savo atžalą spindėti tėvai jau greičiau ją pavers ne žvaigžde, bet žvaigždžių ligos auka.
„Žvaigždžių liga kyla, kai vaikas vien giriamas, laikomas pačiu nuostabiausiu ir visada keliamas ant pjedestalo. Tačiau nuo jo nukritus, laukia sunkios pasekmės. Įpratęs girdėti vien pagyrimus ir tik pačius geriausius įvertinimus, vaikas nesupranta, kad jis gali būti ir ne pirmas“, – problemą atskleidžia psichologė A. Želvienė.
Bet žvaigždžių liga – tik viena iš daugybės aklos meilės vaikui pasekmių. Žmogaus psichinės raidos specialistai apibendrina: norite užsiauginti tironą – suteikite vaikui visišką laisvę, neauklėkite jo, šiukštu nekelkite balso, jokiais būdais nedrausminkite jo. Žodžiu, elkitės taip, kaip dabar labai madinga tarp jaunų tėvelių.
Pastaruoju metu būtent dėl šios priežasties atžalos nesugebantys suvaldyti tėvai daugiausia kreipiasi pagalbos į specialistus. Anot A. Želvienės, tėvai skundžiasi, kad atžala visiškai jų negerbia, jį dažnai užvaldo pykčio ir isterijos priepuoliai. Tai jau manipuliatyvi asmenybė, kuri įprato, kad viskas jai bus padaryta ir atnešta vos tik panorėjus.
„Meilę kai kurie tėvai įsivaizduoja tik kaip švelnumą. Tačiau meilės vaikui dalis yra ir griežtas tonas. Vaikai turi žinoti tam tikras ribas. Jiems patiems jų reikia. Turi būti šalia žmogus, kuris grąžintų vaiką atgal, jam tas ribas peržengus. Nereikėtų atžalai savęs pateikti tik kaip visiškai jam lygaus draugo. Puiku, jei, tarkim, tėvas sūnui yra draugas, tačiau kartu jis turi būti ir tas, kurį gerbtų“, – autoriteto svarbą besiformuojančiai asmenybei pabrėžia psichologė A. Želvienė.

http://gyvbudas.lrytas.lt